Vydūnas - Protas bei išmintis
Iš tikrųjų patys gyvenimo įstatymai visa daro, kad išliktų žmogaus sveikata. Žmogui vien reikia saugoties jiems nenusižengti. Ir tai turėtų būti pirmasis jo rūpesnių dalykas. Bet šį „,žmogų“ reikia gerai suprasti. Jis nėra žmogaus esmė, bet josios reiškinys, kurį vadiname protingumu arba, trumpiau, protu.
Bet labai pastebėtinas yra šitas dalykas. Kaip tik protas ima veikti, jis ir eina su geiduliais. O kiekvienas geidulys, kiekvienas ūpas mažina ir temdo sąmoningumo skritulį ir telkia žmogaus asmens gyvenime visokių priešingumų ir tuo griauja žmogaus sveikatą. Bet yra dar ir kitas žmogaus esmės reiškinys. Jis nesijungia su geiduliais ir ūpais, bet dalyvauja protavime ir šviesina protą. Jį vadiname išmintimi.
Nedaug yra išmintingų žmonių. Todėl paprastai ir įvairiausios jėgos, tik ne išmintis, reiškiasi iš to, ką
žmonės daro. Tūluose viršų turi beveik vien geiduliai, tūluose vėl – protas. Mūsų laiku norėta, kad protas žmogaus gyvenime vadovautų ir rūpintųsi sveikata. Bet ką protas iš tikrųjų daro, retai kam yra visai aišku. Dažnai pastebėta, kad gyviai paprastai sveiki yra, jeigu jie gyvena sau vieni gamtoje, toli nuo žmogaus. Stirnaitė lengva koja šokinėja po mišką, o vyturys anksti pavasaryje aukštai ore sveikas ciruliuoja.
Naminiai gyvuliai ir sparnuočiai daug dažniau serga. Ypačiai čia, kur „kultūra“ esanti aukšta. Penima kiaulė serga tukimo liga. Bet niekur visoje gyvybės srityje nėra tiek daug ligų, kaip žmonėse. Aišku, kad žmogus tam pats turi būti kaip noris priežastis. Jis negyvena, kaip liepia gyvenimo įstatymai. Visomis savo jėgomis jis stengiasi aplenkti įstatymus.
Gyvuliai nenori apgaudinėt įstatymus. Gyvuliai gyvena natūraliai. Žmonės nori veikti protu, o tik neatsikrato geidulių. Protas dargi geiduliams taiso augimo sąlygas. Protas dažnai peni geidulius.
Ir jie tada valdo žmogų, kad gyvena, kaip nėra žmoniška. Garsusis filosofas Kantas sako savo rašte Streit der Fakultaten (Mokslo šakų ginčas): ,,Iš teologų (tikybos mokslininkų) žmonės nori sužinoti, kaip prieš mirštant galima greit pasitaisyti, jeib dar šiaip taip patekus į dangų, iš juristų-advokatų (teisių mokslininkų) – kaip laimėjus savo bylą, kad ir neteisingą, iš gydytojų – kaip pasveikus, nors kūno jėgos visiems geiduliams patenkint naudojamos“. Ir išeina, kad protas patsai griauja, bet nestiprina sveikatą. Bet jis daro dar blogesnį darbą. Jis dažnai stengiasi surasti naujų dalykų naujiems geiduliams sužadinti.
Tokiu būdu žmogus negyvena iš esmės, negyvena jos plasta, kuri jo asmenį kūrė šiam gyvenimui, bet gyvena tąja, kuri pareina iš atskiro, trumpai kvėpuojančio geidulio. Ar tai gera yra žmogaus sveikatai, retai kas pamano. Todėl mūsų laiku tūlos ligos žymiai gausėja. Kaip štai ir gimties ligos. O protas niekumet nebuvo taip lavinamas kaip šiandien. Jis labai darbštus. Stengiasi gamint visokių gėralų (gėrių), valgių ir kita ko, kas būtų „skaniau“, tai esti kas daugiau erzintų dirgsnis ir žadintų aiškesnį kūno gyvybės numanymą. Mat vis dar tikima gyvybę pareinant iš tų dalykų, kurie kūną akies mirksnį smagina, kurie liepia kūno narveliams darbštesniems būti. Bet tie smagumai kaip tiktai yra kūno žuvimo priruošėjai. Taip vartojamas dažniausiai alkoholis, nikotinas, morfijus, kokainas, saldainiai ir t. t. Visa yra skanu, malonu. Tačiau visi šie dalykai griauja kūną, trukdo žmogaus asmenybės gyvenimą, naikina sveikatą. Todėl mūsų laikais žmonės dažniau serga negu seniau. Tik
pasižiūrėkime „kultūros“ žmonių dantis! Retai kur matysime sveikus. Žmonės kitaip minta negu seniau, o kaip daug buvo sveikiau.
Dargi patys žmonės, santykiuodami su viens kitu, vienas kitą sargdina. Kiek suserga beragindami nors vieną „burnelę išmesti“, kąsnelį suvalgyti! O kūnui tai nebuvo reikalinga, bet, priešingai, kenksminga. Bloga nemanant, norėta širdingumą apreikšti. Bet išminties tame nėra. Kad ben proto būtų! Jis jau daug reikštų. Bet ir jo nėra. Toliau žmonės vienas kitą žemina, liūdnina, vienas
kitam sukelia visokius rūpesnius. O visa tai griauja sveikatą. Bet ne vien kitam, bet ir sau pačiam. Kurs kitam, kaip sakoma, „kraują gadina“, ir sau kenkia. Mat kiek maža bėra proto sveikatai išlaikyti!
ŽYMŪS PATARIMAI
1925 m. trims New Yorkio amerikiečiams suėjo kaip tik 100 amžiaus metų. Buvo tai Mr. John A. Steward,
Mr.Barr Spangler, kuriuodu ūkininkavo, gal dar ir šiandien gyvena, ir dr. Stephan Smith, kurs buvo
garsus gydytojas ir minėtų metų pavasarį mirė turėdamas jau 100 metų. Visi jie pataria saikumą.
Per daug valgyti esą taip jau žalinga, kaip daug gerti, sako Mr. J. A. Steward. O Mr. Spangler valgo, kaip patsai pasakoja, tiktai du kartu per dieną. Dr. St. Smith stačiai tvirtina, kad ankstyba mirtis
dažniausiai pareinanti iš didžio ėdimo. Jis skelbia 10 įsakymų, kuriuos reikia pildyti norint sveikam būti.
1. Valgyki tiek maža mėsos, kiek tik galima! Geriau, kad jos visai nevalgai!
2. Gerki užtenkamai pieno!
3. Miegoki dieną po valgio 10-15 minučių!
4. Naktimis miegoki 10 valandų!
5. Miegoki lauke, jeigu oras tai leidžia!
6. Nerūkyki!
7. Nevalgyki saldainių!
8. Nevartoki alkoholio!
9. Venki minkštų sėdelių ir tinginiavimo! Nieko nedirbdamas, bėgi kapinėsna!
10. Būki visame natūralus!
Nėra šie sakiniai jau aukštos išminties reiškiniai. Kurs naktį miega 10 valandų, tam dieną miegot
nebereikalinga. Ir neužtenka rūpinties vien kūnu. Bet tie įsakymai vis dėlto yra geri. Žmogaus gyvenime turėtų vyrauti protas bei išmintis, o ne geiduliai.
Tik nedaug žmonių paseks šiuos įsakymus. Žmonės dar per giliai stovi geidulių vergovėje. Todėl jie taip ir serga, nežiūrint to, kad mūsų laikais daugiau yra gydytojų negu kuriame kitame amžiuje.
Norėdamas sveikas būti, žmogus turi būtinai gyventi protingai ir išmintingai. Išmintingas yra, kurs gyvena žmoniškai. Tada jis visą savo gyvenimą tvarko iš savo esmės, iš dvasios-sielos. O tai yra vyriausiasis sveikatos pagrindas.
Bepig tam klausyti išminties, kurs išminties turi! Taip gal tūlas pasakys. Bet išmintis yra kiekvieno žmogaus esmės savumas. Tik ji paprastai žmonėse yra dar tik kaip koks diegas, kurs nėra atsilukštinęs. O kituose žmonėse ji vėl aistrų apsvaiginta arba kaip nors sudrumsta.
Kur ji dar diegu tebėra, čia reikia ją auginti. Tai įvyksta, jai duodant vyrauti žmogaus gyvenime, progai pasitaikius. Toliau dar kalbėsime apie tai. Kur išmintis nusmelkta kai kurių siaurų ir klaidingų protavimų, kur ji slopinama kai kurių geidulių, čia reikia, trumpai pasakius, viduje giedrėti ir išgaidrėjusiam pasilikti. Tada sveikata tvirtės.
GYDYMAS
Išminties nevaldomos asmens jėgos žmogų nuveda į visokias ligas, ir jam tenka gydyties. O jeigu jau sunku yra išmintingai gyventi ir išlaikyti sveikatą, tai dar sunkiau bus susirgus pasveikti. Neišmintingasis elgiasi ir toliau kaip įpratęs. Ir nuolatai taip gamina ligoms sąlygas. Nuolatai daro, kas kenkia sveikatai. Vėlgi, jeigu žmogus ir pasistengtų protingai ir gal net išmintingai gyventi, visų klaidų vis tiek neišvengs, nebūdamas tikras išminčius. O tada reiks gydyties. Gerai padarys, kad susirgęs kreipsis į gydytoją. Gydytojas yra mokslo žmogus ir daug žino apie kūno gyvenimą, tikrai daug daugiau negu kits paprastas žmogus.
Bet gydyti yra labai painus darbas. Kaip dabar turbūt nujėgiame, reikia ne vien šalinti ligą, bet ir žmogų tiek pataisyti, kad jis pradėtų pats rūpinties savo sveikata, tai esti protingai ir išmintingai gyventi, išminčiai leisti būti jo sveikatos galia ir sargu. Gydymo mokslas teikia žinių. Tų žinių turint, galima darbuoties, vadinasi, protauti, mąstyti. Bet kaip reikia išminties norint žmoniškai gyventi, taip
dar daugiau jos reikia norint susirgusį gydyti.
Vėlgi išminties nėra, ji nesireiškia, nešviečia, kur nėra
dorovės. Todėl tik labai doras, taurus, kilnus žmogus gali gydyti iš tikrųjų. Senovėje gydymu rūpinosi beveik vien tik šventieji žmonės. Mokslas yra, be abejo, naudingas ir todėl reikalingas. Jo neturėdamas, išmintingas žmogus gal ir nepadarys bloga, bet jam trūks patirties, iš kurios greičiau sužinotų tikslingą veikimą. Neišmintingasis negalės naudoties tikru būdu, kas kitų yra patirta.
Jokiu būdu nereikėtų leisti nešvariems žmonėms tave gydyti nešvariais dalykais! Ir mokslingi gydytojai kartais tokius vartoja. Sveikam kūdikiui prieš rauples įskiepija gyvulių rauplių pūlius. Todėl dažnai ir kenkia sveikatai. Išmintis nepritars tokiam darbui. Sveikata visumet saistosi su šviesa, su kvapu, su tyru oru ir su švarumu, niekumet – su tamsa, su dvokimu ir purvu.
Abejokime todėl visu, kas panašių žymių turi. Atsiminkime, kaip atrodo, kas auga, tarpsta, klesta, ir
kaip atrodo, kas kaipsta, nyksta, pūva, žūva! Ir tuojau numanysime, su kuo draugauja sveikata, su kuo – liga.
Toliau įsikalkime, kad negali by kurs mokslas žmogų padaryti tikru gydytoju. Ir geriausiasis mokslas nieko nereikš, jeigu nebus išminties, kuri juo naudotus. O netikęs mokslas bus tikrai kliūtis.
Jau iš pagrindo gydytojas apsiriks, jeigu jis žiūrės kūną kaip chemės elementų junginį, o žmogų – kaip gyvulį. Netikęs mokslas tų skirtumų neparodo. O neišmintingasis gydytojas jų nepastebi. Kaip jis tada galėtų gydyti? Jis visai negali pastebėti paties žmogaus gyvenimo įstatymų ir prieš kuriuos žmogus yra nusižengęs. Kaip tat galėtų pamatyti, ko ligoje pirma saugoties?
Tikrai imant, nėra gydytojo dalykas žmogų išgydyti. Gydytojas tegali šalinti, kas sergančiojo gyvenimo įstatymus įžeidė, tada gyvybė, prigimtis, žmogaus esmės akstinama, pati pataiso sveikatą.
Vien tik taip vyksta ta valia, iš kurios pareina visa, kas gyva. Bet žmogus pats to nenumano, jeigu jis tiki gydymą pareinant iš aplinkos, iš vaistų, žolių ir tepalų. Ir tada jau visa gydymo byla stabdoma, trukdoma. Iš viso, kas lig šiol pasakyta, turbūt aiškėja, kad daug sunkiau yra gydyties negu sveikam išlikti. Todėl daug svarbiau yra rūpinties savo sveikata negu ligų gydymu.
Ir gydytojų mokslas turėtų vyriausiai tirti sveikatos pagrindus ir sąlygas, ir jų uždavinys būtų – tokį mokslą skelbti žmonėms, o ne, kaip tai paprasta, tirti beveik vien ligų ypatybes ir kas darytina joms šalint. Pirmo neištyrę, antro negalės padaryti.
Taigi: Pirmoji gydytojų pareiga turėtų būti žmonių sveikatą stiprinti ir saugoti; tada ligų gydymas būtų tiktai išimtis.
KURIEMS ŠIS RAŠTAS PARAŠYTAS
Noriu lietuvių tautos žmones [matyti] taurius, sveikus. Todėl ir stengiaus visaip jų taurumą ir sveikatą auginti ir tvirtinti. Dariau ir dar darau tai žodžiu ir raštu.
Dabar dar tyčia dėstau sveikatos pagrindus ir sąlygas. Tariuos esąs tam skirtas, beveik visą jaunatvę ir sirgęs, ir visaip gydytas. Žinau berods, kad negalėsiu kiekvienam patarnauti.
Kuriems svarbu gyventi senu savo Įpročiu, kurs sveikatai yra stačiai žalingas, tuos vargu pamokysiu.
Tegul sau randa, kas jiems reikalinga! Ir jiems, ir kitiems bus naudinga, jeigu gyvenimas juos pamokys kuo greičiau! Taipgi nieko negalėsiu reikšti tiems, kurie visa geriau žino negu aš. Patiems išmintingiesiems, kurie savaime išmintingai gyvena, tiems patarimų nereikia.
Bet ir tiems, kurie norėtų sužinoti, kaip gyventi reikia, kad išliktų sveiki, nebus galima ką suteikt, jei
neatsižvelgs į reikalingąsias sąlygas. Mūsų gyvenimas, nors prasideda, kaip rodosi, užgimimu, yra tęsinys visos tautos gyvenimo iš ilgų tūkstantmečių amžių. Ir mes savo įpročių, savo palinkimų ir savo protėvių padavimų kartais esame taip susaistyti ir surakinti, kad negalime laisvai manyti,
judėti, trumpai: savaip gyventi. Todėl, norėdami patariami, turėsime mesti tūlus įpročius, tūlus senus
būdus ir išmokti visiškai kitaip mąstyti apie tai, kaip žmogui gyventi dera. Gal teks tūlam gyvenimą visiškai kitaip suprasti negu seniau. Kam baugu tai padaryti, tam patariama iš anksto padėti šį raštą. Jis ne jam rašytas. Jis skiriamas žmonėms jaunos širdies, pakilusios sielos, giedrios dvasios, žmonėms, kurie yra tiek drąsūs mėginti senąjį savo gyvenimo pagrindą ir savo gyvenimą statyti ant naujo, jei mato, juk senasis yra netikęs. Toliau šis raštas skiriamas tiems, kurie nori patys nustatyti savo elgesį ir nebesileisti aplinkos arba kitų priverčiami. O pagaliau šis raštas nori būti parama
visiems, kurie gyvenimo bangose stengiasi tvirtinti savo žmoniškumą.
Šie savo gyvenimą ir pat žmogų kitaip supras negu kiti. Nebus naudos iš šio rašto tiems, kurie tiki matere, kaip ji yra prieinama mūsų jusnims, tiki spėką esant visumos pagrindu ir kurie tuo savo tikėjimu patenkinti. Šis raštas duoda pirmybę dvasiai. Jai ir priskaitoma visa galia šiame gyvenime. Iš tokio supratimo yra ir sprendžiamas parinktasis uždavinys. Atitinkamai ir bus rodoma, kaip gyventi reikia norint sveikam išlikti.
Supraskime! Nenorime žmonių gydyti. Norima žmogaus protavimą žadinti ir parodyti žmogui tikslingą gyvenimą, jeib sveikata tvirtėtų ir būtų išvengiamos visokios negalės.
Kurs kitaip žiūri į gyvenimą, kaip čia leista numanyti, tam taipgi šis raštas nerašytas. Jam nebus galima patarnauti. Bet jeigu jis teiktųs šį raštą bent skaityti ir jo posakius savo gyvenime išbandyti, tada gal nors kiek suras, kas jam naudinga bus. Lengva yra ką nors peikti ir, nieko nemėginus, visa
mesti, kas teikiama. Bet lengva ir netekti to, kas žmogui būtinai reikalinga. Nenorėta, kad skaitytojas aklai tikėtų, kas šiame rašte parašyta. Žmogui dera būti kaip tik saviškam, vadinas, tokiam, kurs stovi savo kojomis, kurs visą gyvenimą valdo iš savo vidaus, kurs savo protu naudojasi ir savo
išminčiai leidžia nušviesti jo gyvenimo takus. Yra visiems žinoma, kad kiekvienam žmogui pirm viso
svarbios jo dvasios-sielos galios, kad jis pirma naudojasi savo protu.
*******************************************************************
Parašykite, pasiūlykite, pasidalinkite geromis idėjomis: fondas.klaipeda@gmail.com