Neidamas su jais, jis į juos atsitrenkia ir kenčia skausmą. Todėl dažnai matyti, kad ir jaunasis yra

kartais nesveikas – ligotas. Amžiaus įstatymai kitaip nori. Berods ne visumet pastebima, kad jaunas yra veikęs priešingai gyvenimo įstatymams. Ir todėl tūli sako, kad nevisiems lygiai lemta. Liga arba sveikata pareinanti iš kažikurių nežinių. Toks jau esąs žmogaus likimas. Tarsi nebūtų įstatymų, kuriais gyvenimas tėra galimas. Bet taip tik rodosi žmonėms, kurie nedręsa visa apmąstyti. Jeigu visas pasaulis su visu jo gyvumu laikomas yra tikrais įstatymais, žmogaus elgesys negali būti jų neliečiamas.

Žmogus turi išmokti su įstatymais eiti. Ir todėl juos tirti. Ir ištirti, kodėl, kartais visai priešingai amžiaus tvarkai, jaunas žmogus serga. O tada geresniu gyvenimo supratimu ir gyventi reikia. Šičia nemanoma, kad reikėtų ligos priežasties ieškoti, kaip tai gydytojai daro. Svarbu žinoti gyvenimo sąlygas ir būtinumus – jo įstatymus. Kad ir nesurastume jų visų, vis dėlto pastebėsime, kad žmogus serga, kuomet gyvenimo įstatymai yra jojo nepaisyti.

Arba kitaip sakant: susirgęs žmogus yra susižeidęs, veikdamas priešingas gyvenimo įstatymams, o kūrybos jėgos, gyvybė stengiasi visa pataisyti. Iš to randasi, ką vadiname liga. Bet reikia atskirti senatvės ligotumą nuo kitų amžiaus laikų ligų.Žmogus, gyvendamas asmens gyvenimą, yra tarsi

nuleistas iš didžio, aukšto buvimo būties į menkesniąją.Čia jis santykiuoja su pasauliu. O tatai įvyksta jo asmenyje. Čia jis turi išmokti taikinties į pasaulio įstatymus, čia jis pats ir pakinta: įgyja daugiau šviesumo ir tvirtumo, išminties ir valios. O tatai atšviečia jo sveikata, jo vidaus silpnėjimą – liga. Kitaip tai pasakius: užgimusiam žmogui tenka amžius žemiškose sąlygose. Jis negali priešinties tiems įstatymams, kurie jį į jas įstato. Bet to ir nereikia. Žmogaus esmei yra visa svarbu, ką žmogaus asmuo patiria arba veikia, gyvendamas savo amžių. 

Visi įvykiai, ar jie būtų žmogui malonūs ar nemalonūs, yra tarsi jo esmės atgarsiai. Koks yra žmogus savo esmėje, taip jis gyvena, taip jis taikstosi arba priešinasi įstatymams, toks ir yra jo gyvenimas su visu savo turiniu. Tame ir gludo priežastis to, kad vienas yra ligonis nuo pat užgimimo arba jaunas būdamas, kuomet, rodos, priešinties įstatymams dar negalėjo.

Šiam klausimui dar geriau suprasti, reikėtų teikti ir dar daugiau paaiškinimų. Bet tada tektų giliai panerti į gyvenimo slėpinius. O tai toli nuvestų nuo šiauresniojo šio rašto uždavinio. Bet, sprendžiant ir tiktai jį vieną, gana dar paaiškės minimas dalykas. Tuo tarpu pirmoje eilėje svarbu suprasti žmogaus esmę, tai esti žmoniškąją dvasią-sielą, esančią aukšt žmogaus asmens ir net jo asmenybės, aukšt šio gyvenimo ir aukšt amžiaus. Ji tiktai laikinai sutuokta su visu tuo. O ją tuokia įstatymai, kurie atitinka tą, kokia ji yra. Iš žmogaus esmės pareina, kad jai kūnas auga, bręsta, tvirtėja, būva ir pagaliau nyksta! Taipo jau žmogaus esmė ir kuria sąlygas tam, kad jo asmenyje ir asmenybėje įvyksta suirimas, randasi spragų ir nuostolių ir žmogus prieš laiką silpsta ir serga. Bet žmogaus esmė gali ir kurti ir kuria pasveikimo ir sveikatos sąlygas. Imkime kad ir labai paviršutinišką paveikslą! Didis šaltis gali būti pavojingas žmogaus gyvybei. Kad labai karšta, jam gresia tas pats nelinkis. Iš to matyt, kad žmogui geriausia gyvent tam tikru šilumos laipsniu. Bet jis gali prisipratinti prie šaltesnio arba šiltesnio oro. Tai reiškia, žmogus savo esmėje nusistato pakęsti aukštesnio šilumos ar žemesnio šalčio laipsnį. Ir iš lengvo kūnas atitinkamai pakinta. Nuodugniai tiriant kalbamąjį įvykį, pasirodo, kad iš žmogaus esmės tarsi sravi jėga į kūną ir jį padaro galingą pakisti, kaip reikia. Brisdami į šaltą vandenį, jį lengviau pakenčiame, kad savo manymu jau mintyse šaliname vandens šaltumą. Bet pamanius, kad vanduo bus labai šaltas, netrukus kūnas pradeda drebėti iš šalčio. Iš žmogaus esmės eina tikra plasta į asmenybės ir asmens gyvenimą jam tvirtinti.

Tik to nežinodamas, žmogus pasiduoda visokiems užgavimams ir silpsta. Jo gyvenimas susideda iš visokių veikimų ir patyrimų, kurie ar tvirtina, ar vėl griauja žmogaus sveikatą. Ir labai dažnai visas gyvenimas yra nuolatinis svyravimas tarp ligos ir sveikatos, kol neaušta pagaliau paskutinė diena.